Šunų ištikimybė

Šunys yra vieni ištikimiausių augintinių, kurie nepalieka ir neišduoda savo šeimininkų. Kai kurie gali sakyti, jog šunys elgiasi mielai ir gražiai su savo šeimininkais tik todėl, kad turėtų pastogę ir maisto. Nuomonių yra įvairių, tačiau pamačius kaip šuo pasitinka savo šeimininką, kaip jis džiaugiasi jį pamatęs, nekyla abejonių, jog pastogė ir maistas tikrai nėra viso to priežastis. Viskas yra giliau nei kai kurie mano.

Šunys įpratę turėti vieną šeimininką. Visų kitų jie iš dalies klauso ir leidžia save mylėti, tačiau patys myli tik savo šeimininką. Be to, jie nemėgsta dalintis meile su savo šeimininku, jie pavydi ir akivaizdžiai tai parodo. Šunų ir žmonių draugystė prasidėjo jau prieš daugybę tūkstančių metų. Kai žmonės prisijaukino šunis, tarp jų atsirado ypatingas ryšys, sakoma jog stipresnis ryšys būna tik tarp žmonių. Dabar dažnai girdime, jog šuo- geriausias žmogaus draugas. Ir taip yra visai ne be priežasties, šunys kiekvieną dieną savo šeimininkams dovanoja meilę ir rūpestį. Paprastai jie būna labai prieraišus, o netekę savo šeimininkų labai išgyvena. Šunys nemėgsta būti vieni, jiems nuolat reikia draugijos. Jie instinktyviai rodo ištikimybę tiems, kurie yra, arba gali būti dalis jų šeimos narių. Patekę į šeimą, jie jaučiasi pilnaverčiais šeimos nariais, jiems įprasta būti grupėje, o ne vienumoje. Įrodyta, jog šunys geba įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną ir tiesiogiai suprasti kito jausmus. Taip pat, įrodyta, jog šunys supranta verbalinę ir kūno kalbą, tai pat veido mimikas. Na, o šeimininkai iš šuns lojimo paprastai supranta ką jie nori pasakyti. Įdomu ir tai, jog šunys mus mato kaip sau lygius, o ne kaip kitą rūšį. Tai juos išskiria iš kitų gyvūnų.

Yra išskiriamos kai kurios veislės, kurios laikomos pačiomis ištikimiausiomis, tai: Pirėnų kalnų šuo, Šeltis, Vokiečių aviganis, ilgaplaukis Kolis, Senbernaras, Kuvasas, Akita Inu, Bretonės spanielis, Amerikiečių Stradfordšyro terjeras, Mastifas. Kitos veislės taip pat yra ištikimos savo šeimininkas, tačiau itin ištikimomis veislėmis laikomos šios. Dauguma jų yra gana dideli šunys, todėl jie neretai laikomi ne tik tam, kad palaikytų draugiją, bet ir kad apsaugotų namus. Šunų ištikimybė, ir neįtikėtinos ištikimybės istorijos įkvėpė sukurti daugybę filmų.

Štai keletas populiariausių:

  • „Hačiko: šuns istorija“ 2009 m.
  • „Marlis ir aš“ 2008 m.
  • „Lesė grįžta namo“ 1943 m.
  • „Old Yeller“ 1957 m.
  • „Šunų viešbutis“ 2009 m.
  • „Palikti sniegynuose“ 2009 m.
  • „Terneris ir Hučas“ 1989 m.
  • „Toli nuo namų: geltonojo šuns nuotykiai“ 1995 m.
  • „Šuns kailyje“ 2006 m.

Filmų yra tikrai daug, vadinasi yra daugybė įkvepiančių istorijų kurti tokius filmus. Kai kurie iš jų smagios komedijos, kai kurie, tikrais faktais paremtos istorijos apie išgyvenimus ir ištikimybę.

Gražios istorijos, nesumeluoti pasakojimai, išgyvenimai, viso to priežastis yra mieli keturkojai, turintys nepaprastų savybių. Ne kartą girdėta, jog tie, kurie augina šunis yra laimingesni, jie gali džiaugtis meile ir atsidavimu ne tik žmonių, bet ir savo augintinių dėka. Pasaulyje yra daug vienišų, benamių šunų, taip pat jų pilnos prieglaudos. Turint omenyje, kad šunys į žmonių gyvenimus atneša tiek daug gėrio, ištikimybės ir meilės, iš karto kyla mintis savo namuose auginti keturkojį draugužį. Yra sakoma, jog: „Šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien ar tu esi turtingas, ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją“.